Kur lietuviai šiandien laiko santaupas? Nauja indėlių, ETF ir III pakopos pensijų banga

Lietuvių santaupų įpročiai per kelerius metus pasikeitė: vis daugiau gyventojų dalį pinigų iš sąskaitų kelia į indėlius, pasirinktinai investuoja į biržoje prekiaujamus fondus ir trečios pakopos pensijų fondus.

Tai keičia ne tik asmeninių finansų paveikslą, bet ir klausimą, kaip efektyviai sumažinti infliacijos poveikį ilguoju laikotarpiu.

Indėlių bumas slopsta, bet nesibaigia

Bankų statistika rodo, kad namų ūkių indėliai komerciniuose bankuose per kelerius metus išaugo dešimtimis procentų.

Tą lėmė ir pakilusios palūkanos, ir augęs nerimas dėl ekonomikos perspektyvų bei geopolitikos.

Dalis gyventojų vis dar renkasi matomą, paprastą grąžą, kurią siūlo terminuoti indėliai.

Tačiau palūkanoms palaipsniui mažėjant, indėlių patrauklumas lyginant su kitomis priemonėmis nebėra toks akivaizdus.

Ekonomistai paprastai atkreipia dėmesį į tai, kad reali indėlių grąža priklauso nuo infliacijos.

Jei infliacija viršija gaunamas palūkanas, santaupos nominaliai auga, bet jų perkamoji galia mažėja.

Dėl to vis dažniau akcentuojamas paprastas principas: trumpam laikui, ateinantiems 6–24 mėnesiams, indėliai yra racionalus pasirinkimas.

Ilgesniems tikslams verta ieškoti priemonių, kurios ilgainiui turi didesnį potencialą aplenkti infliaciją.

ETF fondai – paprastas būdas žengti į biržą

Per pastaruosius kelerius metus daugėjo gyventojų, kurie atsidarė vertybinių popierių sąskaitas ir pradėjo reguliariai investuoti nedidelėmis sumomis.

Didelę šios bangos dalį sudaro investicijos į biržoje prekiaujamus fondus – ETF.

ETF fondai leidžia vienu sandoriu įsigyti plačiai diversifikuotą akcijų ar obligacijų portfelį.

Investuotojui nereikia rinktis atskirų įmonių akcijų, todėl sumažėja klaidos rizika ir laiko sąnaudos.

Istoriniai duomenys rodo, kad pasaulinės akcijų rinkos ilguoju laikotarpiu vidutiniškai uždirba keliais procentiniais punktais daugiau nei indėliai.

Tačiau trumpuoju laikotarpiu svyravimai gali būti labai dideli, todėl ETF yra tinkamesni 5–10 metų ir ilgesniam laikotarpiui.

Praktikoje vis dažniau pasirenkama strategija, kai dalis atlyginimo kas mėnesį automatiškai pervedama į pasirinktą ETF portfelį.

Tai vadinamas periodinis investavimas, kuris padeda „išlyginti“ rinkos svyravimų poveikį laikui bėgant.

Trečios pakopos pensijų fondai ir mokesčių lengvata

Dar viena kryptis, į kurią atsigręžė daugiau gyventojų, – trečios pakopos pensijų fondai.

Jie skirti savanoriškam pensijos kaupimui, papildomai prie antros pakopos ir „Sodros“ sistemos.

Trečios pakopos fondai paprastai investuoja į akcijas, obligacijas ir kitus vertybinius popierius.

Jaunesniems klientams dažniau siūlomi didesnę riziką ir potencialią grąžą turintys akcijų fondai, vyresniems – konservatyvesni.

Vienas pagrindinių šių fondų privalumų – gyventojų pajamų mokesčio lengvata.

Sumokėtas įmokas, iki nustatytos ribos, galima susigrąžinti dalimi pajamų mokesčio, todėl efektyvi grąža ilgainiui tampa didesnė.

Tačiau trečios pakopos fondai tinkami tik ilgam laikotarpiui, dažniausiai 15–20 metų ir ilgiau.

Ankstyvas lėšų atsiėmimas neretai reiškia papildomus mokesčius ar prarastą dalį lengvatų.

Kaip derinti skirtingas priemones?

Vieno universalaus modelio, kuris tiktų visiems, nėra, tačiau išryškėja kelios racionalios taisyklės.

Pirmiausia rekomenduojama sukaupti finansinę pagalvę – bent 3–6 mėnesių išlaidų sumą greitai pasiekiamoje sąskaitoje ar trumpalaikiame indėlyje.

Kai finansinė pagalvė sukaupta, dalį perteklinių pinigų galima nukreipti į ilgesnio laikotarpio priemones.

Tarkime, 20–30 proc. palikti indėliuose trumpalaikiams tikslams, o 70–80 proc. skirti ETF ir pensijų fondams.

Svarbus ir rizikos pasiskirstymas tarp skirtingų regionų bei turto klasių.

Jei pagrindinio portfelio dalį sudaro pasauliniai akcijų ETF, papildomai galima rinktis konservatyvesnius obligacijų fondus ar mišrius fondus.

Daugelis finansų konsultantų pabrėžia, kad svarbiausia yra ne idealiai „pataikyti“ laiką rinkoje, o nuosekliai investuoti.

Reguliarūs įnašai ir aiškus planas dažnai duoda geresnį rezultatą nei bandymai trumpuoju laikotarpiu prognozuoti biržos judėjimus.

Kokias klaidas daro dalis gyventojų?

Viena dažniausių klaidų – per didelė dalis santaupų laikoma einamojoje sąskaitoje be jokios grąžos.

Taip pinigus tiesiog „suvalgo“ infliacija, ypač jei didesnė suma gulėjo kelerius metus.

Kita klaida – bandymas rizikingas priemones, pavyzdžiui, atskiras akcijas ar kriptoturtą, naudoti kaip trumpo laikotarpio taupymo įrankį.

Staigūs kainų svyravimai gali greitai panaikinti planuotas lėšas svarbiam tikslui, pavyzdžiui, būsto pradiniam įnašui.

Trečia klaida – visų santaupų laikymas tik vienoje priemonėje, pavyzdžiui, vien tik indėliuose arba viename pensijų fonde.

Diversifikacija, net ir labai paprasta, ženkliai sumažina riziką patirti didelį nuostolį vienu metu.

Galiausiai, dalis žmonių atsisako bet kokių investicijų, nes jaučiasi nepakankamai žinantys ar bijo suklysti.

Tačiau pradėti nuo nedidelių sumų ir paprastų produktų – pavyzdžiui, plataus indekso ETF ar trečios pakopos fondo – dažnai yra geriau nei visai nedaryti nieko.

Lietuvių finansinio elgesio pokyčiai rodo, kad vis daugiau žmonių tai supranta ir nebebijo dalį santaupų nukreipti į ilgalaikes investicijas.

Ar ši tendencija išliks, priklausys ir nuo palūkanų normų, ir nuo to, kiek gyventojai pasitikės finansų rinkomis bei savo gebėjimu priimti informuotus sprendimus.